Dailininkė gimė 1926 m. gruodžio 30 d. Antšvenčių kaime, netoli Smalininkų miestelio. Jos vaikystė prabėgo gamtos apsuptyje, kur į lygumų kraštovaizdį gražiai įaugę miškai, kur ramiai Nemuno link teka Šventosios upelis, o netoliese tyvuliuoja Pašvenčio ežerėlis. Nenumaldomas mergaitės noras pažinti pasaulį skatino ją stropiai mokytis, daug skaityti, pačiai lavintis. Deja, užėjus karui, Lida buvo priversta palikti mokyklą - septynmetę baigė jau vokiečių okupuotame Klaipėdos krašte. Neilgai trukus, teko apleisti ir gimtinę. Kartu su kitomis Klaipėdos krašto šeimomis 1944 m. rudenį Meškaičiai buvo evakuoti į Vokietiją. Karui baigiantis, Lida su tėvais grįžta į Lietuvą, traukiniu atvyksta į Kauną. Čia juos ištinka skaudi nelaimė, nulėmusi tolimesnį būsimosios dailininkės gyvenimą - naktį kilusios audros metu ant miegančių Meškaičių užvirsta apdegusi stoties mūro siena. Iš šeimos daugiausia nukentėjusi Lida jau nebegalėjo grįžti į gimtuosius Antšvenčius savomis kojomis. Ji atvežama į karo apniokotus namus kaip sunkus ligonis, kuriam jau visam laikui atimta galimybė gyventi taip, kaip gyvena kiti.Ji užsidaro giliai savyje, slėpdama nuo kitų savąjį skausmą ir negalią. Negailestingi likimo smūgiai suformuoja kiek atšiaurų, bendrauti sunkų ir nelengvai suprantamą charakterį. Tačiau nepaprastai tauri dvasia veržiasi iš uždarumo, ieško sau tinkamos erdvės kūrybiškai augti. Nenutoldama nuo namų, įdėmiai stebi ją supantį pasaulį, fiksuodama jį popieriaus lapelyje. Taip 1947-1949 m. prasideda jos intensyvios meno "studijos" - kopijuojami įvairūs spalvoti atvirukai, garsių kino aktorių portretai, iš senų vokiškų meno žurnalų mokomasi akvarelės technikos, kolorito ir kompozicijos gudrybių. Lida daug ir kantriai dirba -piešimas jai tampa kažkuo daugiau nei malonus laiko praleidimas. Būdama labai stiprios valios ir reikli pačiai sau, ji siekė paties svarbiausio tikslo - tobulumo. "Man menas yra tai, ko negaliu pasiekti", sakė ji. Palyginti gana greitai ji "atranda" save, savąjį stilių. Jau 1950-1955 m. darbuose nerasime nė lašelio kūrybinio blaškymosi - kryptingai einama tuo pačiu keliu ir tomis pačiomis priemonėmis. "Mano darbui tereikia gerų akių, didelės kantrybės, keleto pačių ploniausių teptukų, buteliuko su vandeniu, akvarelinių dažų dėžutės ir popieriaus gabaliuko. 0 mūsų krašto gamta nuostabi, kur nepažvelgsi - kiekviena šakutė, lapelis, smiltelė prašyte prašosi dėmesio. Tik spėk visų jų norus tenkinti". Lida Meškaitytė kūrė lyg ir sau, per daug nesvajodama apie pripažinimą. Ir vis dėlto jai suteikė didelio džiaugsmo ta diena, kuomet buvo plačiau susidomėta jos kūryba. Nuo 1957 m. L. Meškaitytės miniatiūros retkarčiais buvo rodomos įvairiose liaudies meno parodose. Surengtos kelios personalinės parodos, 1958 ir 1962 išleisti jos miniatiūrų atvirukų rinkiniai. 1970-1985 m. dailininkė sukuria pačius brandžiausius kūrinius - daugumą jų galima drąsiai vertinti kaip akvarelinės miniatiūros meno viršūnę. Dievo sukurtas pasaulis toks įvairus ir neaprėpiamas. Lidos Meškaitytės sukurtas pasaulis - tai to paties dieviškojo pasaulio tobulas atspindys miniatiūrose. St. URBONAS