1960-1988 1960-1988 nutapytose miniatiūrose L. Meškaitytė toliau plėtoja, tobulina, grynina individualią stilistiką. Ją domina šviesa, motyvų atspindžiai vandenyje, šviesių, skaidrių ir tamsių, tolimų spalvinių plotmių sintezė, erdvės perteikimas. Įžvelgiame dekoratyvumo tendencijas. Kompozicijų plastinė struktūra sudėtinga - daugiaplanė, kartais fragmentiška. Šalia tradicinių spalvinių derinių matome efektingus, neįprastus, bet harmoningai suderintus spalvų sąskambius. L. Meškaitytė toliau tapo gamtą. Peizažuose "Berželiai" (1961), "Šventosios pakrantė" (1965), "Pašvenčio ežeras" (1965), "Alyvos žydi" (1966) vyrauja emocingumas, gyvumas. Plastikos raiška, minties originalumas žymi miniatiūras "Baidyklės bulvėse" (1967), "Skruzdėlynas" (1971), "Elektrinis piemuo" (1981). Gilų lyrizmą spinduliuoja nuostabaus grožio kūriniai "Užžėlęs kanalas" (1978), "Šernai" (1978), "Lubinai" (1978), "Sodyba su paparčiais" (1982). Brandžią kūrybos dalį sudaro miniatiūros, kuriose dailininkė gilinasi į kasdieninę aplinką, vaizduoja tėvus, jų darbus. Menininkės dėmesį patraukia malkinė, daržinė, rūsys, tvartas, namų interjero atviros durys. Reiškiamas ramus daiktų stebėjimas, kasdienybės paprastumas ir grožis. Vaizdams būdingas konkretumas, jie lyg sustoję ar sustingę laiko erdvėje, sudvasinti, tarsi paskendę tyloje. Kasdienybės būtis įkūnyta miniatiūrose "Prie šulinio" (1972), "Tvartas" (1975), "Prie rūsio" (1975), "Daržinė" (1975), "Mūsų sodyba " (1977). Paskutiniuose darbuose dailininkė reiškia pagarbą ir meilę savo motinai "Mamutė ant tiltelio" (1983), "Mamos portretas" (1986, 1988).                     M.KUODIENĖ